Apie augalą

Stevija (lot. Stevia rebaudiana Bertoni) – saldumu pasižymintis daugiametis astrinių šeimos augalas, labai mėgstantis šviesą ir šilumą. Natūraliai auga tik Paragvajuje ir Brazilijoje, tačiau dirbtinėmis sąlygomis auga ir Europoje. Išvertus iš majų kalbos, žodis stevija reiškia medus, todėl be kitų savo vardų, ji dažnai vadinama ir medaus žole.

Šį augalą maisto gamybai šimtmečius naudoja Pietų Amerikos indėnai, Kinijoje, Japonijoje ir kitose Azijos valstybėse ji naudojama keletą dešimtmečių.

Stevijos lapuose yra dvi saldžios sudedamosios dalys – steviozidas ir rebaudiozidas. Svarbiausia tai, jog joms patekus į organizmą nedidėja cukraus kiekis kraujyje, tad nėra reikalingas insulinas. Stevija – tai saldumynas, kurį visiškai saugiai gali vartoti visi diabetikai. Telieka saugotis, kad staiga kritus cukraus kiekiui kraujyje, neperdozuotume insulino ar kitų pagal poveikį panašių preparatų. Stevijos saldžiosios dalys neturi kalorijų, taigi netukina! Be to, daugėja informacijos ir apie galimai teigiamą medaus žolės poveikį sveikatai.

Įdomūs faktai

  • Pietų Amerikos indėnai nuo seno naudoja steviją saldinimui, Europoje apie ją sužinoma XVI a.
  • 1899 m. šveicarų botanikas Moisés Santiago Bertoni išsamiau aprašo steviją.
  • 1931 m. prancūzų chemikai įvardino medžiagas, kurios suteikia stevijai saldumo. Tai – steviozidas ir rebaudiosidas. Steviozidas – iki šiol žinoma saldžiausia gamtinė medžiaga, kuri yra 300 kartų saldesnė už cukrų, jo savybės nekinta apdorojant termiškai.
  • 1970-1971 m. Japonijoje uždraudus dirbtinius saldiklius, pradeda populiarėti stevija. 1981 m. ji užima 40 proc. Japonijos saldiklių rinkos.
  • 1980 m. Brazilijoje, 1985 m. Kinijoje oficialiai leista steviją naudoti maistui.
  • 2008 m. JAV oficialiai leista rebaudiozidą A naudoti kaip maisto priedą.
  • 2011 m. ES oficialiai leista naudoti stevijos saldiklius kaip maisto priedą.